Būdingiausias hipertenzijos pasireiškimas yra padidėjęs kraujospūdis.
Paprastai aukštą kraujospūdį hipertenzija galima nustatyti tiriant pulsą. Palpuojant pulsą ant stipininės arterijos, nustatomas kietas pulsas (p. durus), kurį sukelia padidėjęs intraarterinis spaudimas ir tonizuojantis arterijos sienelių susitraukimas. Tačiau dėl to, kad vidutinio dydžio arterijos spindis hipertenzijos metu šiek tiek sumažėja, pulso užpildymas keičiasi mažai. Fiksuojant pulso svyravimus grafiškai (sfigmogramoje), pulso banga yra žema, suapvalinta, švelniai kyla ir krinta (pulsus tardus); dikrotinė banga sunkiai pastebima.
Kraujospūdžio tyrimas auskultaciniu metodu vis dar yra geriausias būdas vienu metu nustatyti sistolinį, diastolinį ir pulsinį spaudimą. Sergant hipertenzija, visos trys reikšmės paprastai būna padidėjusios. Sistolinis padidėjimas labiausiai; diastolinis padidėjimas mažesniu mastu.
Jei palyginsime procentinį sistolinio ir diastolinio spaudimo padidėjimą sergant hipertenzija, palyginti su vidutinėmis abiejų slėgių vertėmis normaliomis sąlygomis, padidėjimas bus beveik vienodas. Taigi, jei sistolinio slėgio normalioji vertė yra 120 mm Hg, o diastoliniam slėgiui - 70 mm Hg. Art., tada, kai kraujospūdis lygus 160 mm Hg. Art. (maksimalus) ir 90 mm Hg. Art. (minimalus), padidėjimas, palyginti su norma, abiejų verčių atžvilgiu bus beveik toks pat (90, palyginti su 70 ir 160, palyginti su 120). Su rodmenimis 180/100 mmHg. Art. iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sistolinis kiekis padidėja daug labiau nei diastolinis (180 prieš 120 ir 100 prieš 70); jei lyginsime su normaliais santykiais, procentais padidėjimas bus beveik vienodas.
Dažnai pradiniame hipertenzijos periode (I stadijoje) padidėja sistolinis arba diastolinis spaudimas (dažniausiai pirmasis, rečiau antrasis). Galbūt tai priklauso nuo pradinio lygio prieš ligą (kiekvienas žmogus yra individualus).
Ryšį tarp diastolinio ir sistolinio spaudimo įtakoja:
- didelių arterijų sienelių elastingumo laipsnis,
- širdies susitraukimo jėga.
Gerai žinoma, kad arterijų elastingumo sumažėjimas prisideda prie sistolinio slėgio padidėjimo (ryškiausia forma tai pasireiškia centrinių arterijų ateroskleroze).
Sergant hipertenzija, stebimi didelių kraujagyslių sienelių elastingumo pokyčiai, o tai atsispindi padidėjus pulsiniam slėgiui. Esant tokioms pat sąlygoms, kai širdis pradeda silpti, amplitudė mažėja: sumažėja sistolinis spaudimas, išlieka padidėjęs diastolinis spaudimas.
Jau ligos pradžioje yra polinkis į spaudimo reakcijas. Matuojant kraujospūdį matyti, kad kai kuriems pacientams jo lygis neviršija viršutinės amžiaus normos ribos, tačiau matavimo metu gautos reikšmės yra didesnės nei įprasta tam žmogui, o kitiems – viršija viršutinę amžiaus normos ribą. Padidėjęs spaudimas sergant hipertenzija stebimas veikiant įvairiems poveikiams – psichinei, emocinei, refleksiniam – ir išlieka nuo kelių minučių iki kelių valandų.
Pirmą kartą matuojant paprastai gaunami didesni skaičiai (atsitiktinis slėgis) nei pakartotiniai matavimai po 5-10-15 minučių. Skirtumas tarp atsitiktinio ir pagrindinio slėgio reikšmės vadinamas „papildomu slėgiu“; jo vertė žmonėms, sergantiems hipertenzija, yra žymiai didesnė nei sveikų žmonių. Pagrindiniu slėgiu laikomas tas, kuris gaunamas tiriant bazinį medžiagų apykaitos greitį (t. y. lovoje, ryte po miego, tuščiu skrandžiu). Mažiausia indikatoriaus vertė po pakartotinių matavimų įprastomis aplinkybėmis paprastai vadinama „beveik pagrindiniu slėgiu“.
„Papildomas spaudimas“ neabejotinai išreiškia paciento psichinio (emocinio) susijaudinimo ar įtampos laipsnį šiuo metu ir jo nervų sistemos, reguliuojančios kraujospūdį, susijaudinimo laipsnį. Patirtis rodo, kad priešhipertenziniu laikotarpiu papildomo spaudimo dydis pacientams paprastai būna reikšmingesnis nei asmenims, kuriems nėra polinkio sirgti hipertenzija.
Lyginant tam tikrų nervinių poveikių spaudimo įtakos laipsnį, reikia pažymėti, kad ūmiausias dirgiklis yra žodis. Todėl neperdėsime teigdami, kad hipertenzija ir jai linkusių asmenų aukšto kraujospūdžio lygiui didžiausią įtaką daro įtaka per antrąją signalizacijos sistemą.
Hipertenzijos aukšto kraujospūdžio tyrimai
Jie taip pat bandė nustatyti polinkį į hipertenziją refleksiniais dirginimais. Šiuo atžvilgiu ypatingas dėmesys buvo skiriamas vadinamajam šalčio testui. Po trumpo poilsio laikotarpio tiriamojo kraujospūdis matuojamas gulint, tada kitos rankos ranka minutei panardinama į 4° temperatūros vandenį; panardinimo momentu ir tada matuokite lygį kas 30 sekundžių, kol jis išsilygins. Sistolinio slėgio padidėjimas daugiau nei 20 mmHg. Art., diastolinis daugiau nei 15 mm Hg. Art. tarnauja kaip padidėjusio spaudimo reaktyvumo rodiklis. Jį atradę asmenys buvo vadinami „hiperreaktoriais“, o neradę – „hiporeaktoriais“. Tarp sveikų žmonių hiperreaktoriai sudaro 15 proc.
Šalčio testas sulaukė prieštaringų atsiliepimų. Sąlygos, kuriomis atliekamas bandymas, atlieka svarbų vaidmenį spaudimo poveikiui tam tikram bandymui. Sušilusio žmogaus spaudimo reakcija į šaltį dėl sumažėjusio jo kraujagyslių tonuso yra mažesnė nei to paties žmogaus esant vėsesnei išorės temperatūrai. Refleksinė reakcija į šaltį priklauso nuo įprastos temperatūros įtakos, profesijos ir gyvenimo sąlygų. Gerai žinoma, kad žmonės tampa priklausomi nuo temperatūros faktoriaus. Užkietėjusiems žmonėms šalčio testas gali būti silpnas, o jautriems šalčiui – stiprus.
Šalčio testas pagrįstas refleksine vazomotorinio centro reakcija, reaguojant į staiga sukeltą terminę (ir iš dalies skausmingą) stimuliaciją periferijoje. Suspaudimo reakcija į šaltį susilpnėja pavartojus alkoholio, bromo ir barbitūratų.
Kartais peršalimo testo atsakymai būna paradoksalūs: hipertenzija nekyla kraujospūdis, o kartais net sumažėja.
Įdomu palyginti šiuos duomenis su kraujospūdžio nustatymo po karščio rezultatais. Hipertenzija sergantiems žmonėms, šildant ranką, dažnai jaučiamas ne kraujospūdžio sumažėjimas, o padidėjimas (į šiltą vandenį panardinta ranka ne parausta, o išblunka). Todėl šaltis ir karštis kartais gali sukelti tokio paties tipo vazokonstrikcinį poveikį.
Temperatūros poveikis vargu ar gali būti naudojamas kaip aukštą kraujospūdį reguliuojančio aparato reaktyvumo įvertinimo metodas sergant hipertenzija, nes jie neatspindi sutrikimų, sukeliančių hipertenziją, specifikos. Buvo pasiūlyti kraujagyslių tyrimai naudojant farmakologinius preparatus. Vienas iš jų – testas su glicerolio trinitratu. Išgėrus 2 lašus glicerolio trinitrato (po liežuviu), kraujospūdis (sistolinis ir diastolinis) gerokai sumažėja. Sumažėjimas ryškesnis asmenims, kurių kraujospūdis smarkiai padidėjo dėl hipertenzijos. Sumažėjimas ypač reikšmingas esant nestabiliam kraujospūdžiui; Kartais toks sumažėjimas pastebimas esant nuolatinei hipertenzijai. Vėlesnėse hipertenzijos stadijose (išsivysčius arterioloskleroziniams inkstų pakitimams) nitroglicerino testas šiek tiek sumažina hipertenziją, o tai gali būti naudojama diagnozuojant hipertenzinių būklių inkstų formas (ar stadijas).
Tokie pat rezultatai (depresoriaus efektas) gaunami atliekant bandymą su izoamilo nitrito įkvėpimu. Glicerolio trinitratas, kaip ir izoamilo nitritas, daugiausia veikia per centrinius vazomotorinius prietaisus, taip charakterizuodamas padidėjusį šių centrų jaudrumą esant hipertenzijai.
Natrio amitalio testas įgijo tam tikrą populiarumą. Lovoje gulinčiam tiriamajam kas valandą duodama 0,2 g natrio amitalio 3 kartus; kraujospūdis matuojamas prieš skiriant vaistą ir kas pusvalandį po jo vartojimo (3 valandas). Skirtumas tarp pradinio ir žemiausio lygio lemia depresoriaus efekto dydį. Išgėrus antrųjų miltelių dažniausiai užmiega. Paprastai natrio amitalis padeda sumažinti kraujospūdį ne tik pirmosiomis valandomis, bet ir vėlesnėmis dienomis, kartais net kelias dienas; pagerėja paciento savijauta. Tačiau šis poveikis ne visada pastebimas: kai kurie pacientai netoleruoja vaisto.
Skirtingai nuo nitritų testo, kuris sukelia greitą slėgio kritimą, atliekant bandymą su amitalio natrio druska, jis palaipsniui mažėja. Jo sumažėjimo laipsnis po natrio amitalio vartojimo yra ypač reikšmingas ligos pradžioje. Vėlyvuoju laikotarpiu, esant arterioloskleroziniams inkstų pakitimams, sumažėjimas dažniausiai būna nedidelis arba visai nėra.
Kadangi barbitūratų poveikis neabejotinai yra pagrindinis, testas su amitalio natriu apibūdina prietaisų, reguliuojančių kraujospūdį žievės ir subkortikinėse srityse, būklę. Vartojant skirtingas vaisto dozes (mažas ir dideles), pagal kraujospūdį galima spręsti apie vazopresinių nervų centrų fazių būsenas (kartais didelės ir mažos dozės duoda tą patį poveikį, arba mažos dozės turi ryškesnį slopinamąjį poveikį nei didelės).
Be testų, pagrįstų depresijos poveikiu, buvo pasiūlyta daug testų, pagrįstų spaudimo veikimu - su kvėpavimu, anglies dioksido įkvėpimu, fenamino vartojimu, tačiau jie neturi neigiamo poveikio pacientų būklei, nors tikriausiai ne mažiau lemia polinkį į hipertenziją ankstyvoje stadijoje ir vadinamojoje premorbidinėje būsenoje.
Konkrečiam žmogui nustačius polinkį į trumpalaikį kraujospūdžio didėjimą, nereikėtų iš karto diagnozuoti hipertenzijos, juo labiau informuoti apie tai tiriamąjį. Esant palankioms aplinkos sąlygoms, spaudimo reakcijos gali visiškai išnykti.
Aukštas kraujospūdis, priklausomai nuo hipertenzijos stadijos
Padidėjęs spaudimas ankstyvoje hipertenzijos stadijoje pasireiškia tik periodiškai (praeinamoji fazė). Kuo sunkesnės paciento gyvenimo sąlygos neuropsichiniu požiūriu, tuo ilgesni ir dažnesni aukšto kraujospūdžio periodai sergant hipertenzija, o normalaus lygio periodai trumpesni ir retesni. Didelę reikšmę turi gydymo priemonės ir režimo laikymasis. Poilsio ir gydymo įtakoje pradinėje praeinančioje hipertenzijos fazėje su gerybine eiga rodiklis dažnai ilgą laiką sumažėja iki normalaus.
Vis stiprėjantis polinkis į kraujospūdžio padidėjimą hipertenzijos metu ir jo patologinio lygio išsaugojimas rodo tolesnį ligos vystymąsi, pereinantį į II stadiją. II stadijos A fazėje kraujospūdis nestabilus (labili fazė). Jo lygis gali svyruoti reikšmingose ribose. Poilsio įtakoje jis trumpam sumažėja iki normaliai artimo lygio, nors tokio lygio ilgai neišlaikomas. Tačiau, gydant, galima pasiekti ilgalaikį rodiklio sumažėjimą iki normalaus.
Dienos metu kraujospūdis sergant hipertenzija gali labai svyruoti. Ryte jis paprastai yra mažesnis nei vakare. Po valgio jis šiek tiek padidėja, tada žymiai sumažėja. Nakties miego metu, sergant hipertenzija, jis sumažėja labiau nei sveikiems žmonėms.
Ligai progresuojant, kraujospūdis tvirčiau nusistovi aukštame lygyje (II stadijos B fazė, stabili). Tiesa, net ir šiame etape kartais būna jo nuosmukio periodų. Kartais remisija atsiranda dėl ilgalaikio gydymo gana ilgą laiką. Tačiau šiai fazei dažniausiai būdinga nuolatinė ir aukšta hipertenzija. Depresoriaus testai šiame etape rodo aukšto kraujospūdžio funkcinį pobūdį esant hipertenzijai.
III stadijoje kraujospūdis paprastai būna nuolat padidėjęs. Hipertenziją palaiko daugybė veiksnių, tarp kurių neabejotinai yra inkstų dalyvavimas. Tačiau sumažėjus vazopresorių centrų jaudrumui smegenų insulto metu arba esant širdies nepakankamumui (dekompensacijos atsiradimas dėl hipertrofuotos širdies susitraukimo funkcijos pertempimo), pastebimas kraujospūdžio sumažėjimas. Vidutinio sunkumo širdies nepakankamumas turi mažai įtakos rodiklio lygiui; kartais per šį laikotarpį net padidėja (stagnacijos faktorius).
Kalbant apie veninį spaudimą hipertenzijos atveju, jis paprastai yra normos ribose ir padidėja tik esant širdies nepakankamumui. Tiesa, kai kuriems pacientams net ankstyvose ligos stadijose gali būti aptiktos šiek tiek padidėjusios veninio slėgio vertės, dėl kurių net buvo daroma prielaida, kad yra „venomotorinio centro“ sužadinimas, dėl ko padidėja venų sienelių tonusas (tačiau apie pastarąjį negalime spręsti, nes intraveninis slėgis paprastai matuojamas krauju). Sunku nustatyti kraujospūdį kapiliaruose. Kapiliaroskopiškai nago guolyje dažniausiai nustatomas prieškapiliarinių arterijų vingių susiaurėjimas ir veninių vingių išsiplėtimas; Būdingas kapiliarų modelio kintamumas (jų „žaismas“).